Knygos apžvalga: Martyn Rady „Vidurio Europos istorija“ – kelionė per tūkstantmetį
Yra knygų, kurios ne tik papasakoja istoriją, bet ir priverčia iš naujo permąstyti tai, ką, atrodė, jau žinojai. Būtent tokia man tapo Martyno Rady knyga „Vidurio Europos istorija“. Kaip žmogus, mėgstantis istorines knygas ir neseniai perskaitęs Simono Jenkinso „Trumpą Anglijos istoriją“, buvau įpratęs prie Vakarų ar Rytų Europos naratyvų. Ši knyga atvėrė visiškai kitokį, ne mažiau sudėtingą ir be galo įdomų pasaulį.
Autorius kviečia keliauti po teritorijas, kuriose šiandien yra Vokietija, Lenkija, Čekija, Slovakija, Austrija, Vengrija, tačiau paliečia ir Rumunijos, Lietuvos, Kroatijos bei Slovėnijos likimus. Svarbiausia, kad tai nėra vien sausas chronologinis faktų išdėstymas. Rady meistriškai pina į vieną pasakojimą kultūros, meno, valdymo ypatumų raidą ir nuolat ieško atsakymo į klausimą – kur yra ta riba tarp Rytų ir Vakarų Europos ir ką ji reiškia?
Niūrus, bet realistiškas žvilgsnis į dabartį
Knygą autorius baigė rašyti 2022 metais, jau prasidėjus Rusijos invazijai į Ukrainą, todėl jo pabaigos žodis skamba itin aktualiai ir, neslėpsiu, niūriai. Jis primena, kad grėsmė iš Rytų Vidurio Europai niekada nebuvo išnykusi.
Tačiau didžiausia grėsmė kyla iš Rusijos. Nuo XVIII a. Rusija visada veikė Vidurio Europos politiką: dalyvavo Lenkijos-Lietuvos dalybose, į vakarus siuntė savo kariuomenę nugalėti Napoleono, 1849 m. įsiveržė į Vengriją, dviejuose pasauliniuose karuose susirėmė su Vokietija, o nuo 1945 m. okupavo didžiąją šio regiono dalį. […] 2022 m. Rusija įsiveržė į Ukrainą pradėdama didžiausią Europoje karą po 1945 m. […] Rusijos pastangos panaikinti sienas, nustatytas 1991 m. žlugus Sovietų Sąjungai, pakerta idėją, kad Vidurio Europos žemėlapis nubraižytas neištrinamai.
Ši mintis lydi skaitant visą knygą – Vidurio Europa nuolat buvo tarp kūjo ir priekalo, o jos istorija – tai nuolatinės kovos ir bandymų išlikti istorija.
Vidurio Europai visada kildavo grėsmių iš visų pusių, bet istoriškai baisiausios būdavo negandos iš rytų. Į rytinį Vidurio Europos flangą žudydami ir plėšdami įsibraudavo hunai, gotai, avarai, vengrai, mongolai-totoriai, Osmanų turkai ir kazokai bei užpuolikai iš Krymo.
Atradimai, keičiantys požiūrį
Nuo tautų kraustymosi iki karalysčių gimimo
Ar žinojote, kad žodis „slavai“, tikėtina, kilo nuo žodžio slovo, reiškiančio „žodį“ arba „kalbančiuosius“?
O pavadinimas „Hungary“ kilo nuo hunų, nors patys vengrai yra finougrų tauta.
Karolis Didysis, dažnai vaizduojamas kaip didis valdovas, iš tiesų buvo despotas, naikinęs ištisas tautas, ir po jo mirties mažai kas liūdėjo.
Knygoje puikiai atskleidžiama, kaip didžiosios stepių imperijos (hunai, avarai, vengrai) negrįžtamai perbraižė Europos žemėlapį:
Iš suirusios Karolingų imperijos ir vengrų proveržio gimė nauja Vidurio Europa, materialiai paremta vergų prekyba. Visai kaip hunai, kurie perbraižė Europos žemėlapį sugriovę Romos imperiją, vengrai permainė Vidurio Europos politinę geografiją.
Apšvietos idėjos ir valstybės mašina
Vienas labiausiai nustebinusių skyrių buvo skirtas XVIII a. ir Apšvietos idėjoms, ypač mechanikos ir filosofijos ryšiui. Pasirodo, tuo metu itin populiarūs buvo automatonai – mechanizmai, imituojantys žmones ar gyvūnus. Tai peraugo į filosofinius svarstymus apie žmogų kaip mašiną.
Prancūzų filosofas ir gydytojas La Mettrie tiesiai šviesiai pasakė knygoje L’Homme Machine (Žmogus-mašina, 1748): „Žmogaus kūnas yra mašina, kuri pati prisisuka, gyvas amžino judėjimo paveikslas.“
Šios idėjos neatsiejamos nuo to, kaip pradėta suvokti valstybė. Filosofai ginčijosi: ar valdžia turi padaryti žmones laimingus, ar tik leisti jiems laimės siekti patiems? Immanuelis Kantas griežtai pasisakė prieš kišimąsi:
Prūsijos filosofui Immanueliui Kantui idėja, kad valstybė turėtų kištis norėdama padaryti žmones laimingus pagal savo laimės apibrėžimą, prilygsta „blogiausiam įsivaizduojamam despotizmui“.
Deja, įsigalėjo požiūris, kad valstybė yra didžiulė biurokratinė mašina, o jos piliečiai – tik sraigteliai. Ši idėja, kaip pamatysime, turėjo tragiškų pasekmių.
Tamsieji amžiai ir XX a. katastrofos
Knygoje puikiai parodyta, kaip socialinis darvinizmas ir rasinės teorijos XIX a. pabaigoje tapo pagrindu pateisinti žiauriausią smurtą. Kovos dėl išlikimo idėja buvo perkelta tautų lygmeniu.
Rasinės hierarchijos idėjos pateisino brutalų „menkesnių“ Afrikos tautų pavergimą – iš dalies kaip Darwino aprašytą rūšių kovą dėl išlikimo. Vokietijos Pietvakarių Afrikoje […] 1904 m. išprovokuotas hererų ir namų sukilimas. Jis buvo numalšintas per ketverius metus trukusį žiaurų karą, nusinešusį gal šimtą tūkstančių afrikiečių gyvybių.
Šis mąstymas pasiekė kraupią kulminaciją Holokausto metu. Autorius atkreipia dėmesį į šiurpą keliantį faktą – net ir masinis naikinimas buvo paremtas iškreipta Apšvietos filosofija.
Holokaustas radosi iš intelektinių tendencijų ir moralinių nuostatų, kurių šaknys glūdi ne tik Vokietijos praeityje (kaip dažnai teigiama), bet ir Vidurio Europos istorijoje. Apšvietos laikotarpiu kilusios idėjos, kad valstybė yra žmonių tobulinimo veiksnys ir kad profesionali biurokratija individus gali vertinti kaip besmegenius sraigtelius arba beveidžius skaičius, buvo įgyvendintos iki pramoninio tobulumo.
Kraupiausia šios ideologijos iliustracija – Adolfo Eichmanno, vieno iš Holokausto architektų, teiginys teisme, kad jis tebuvo pareigūnas, vykdęs įsakymus ir… besilaikęs Kanto pareigos principų.
Apibendrinimas
Martyno Rady „Vidurio Europos istorija“ yra knyga, kurią patariu perskaityti visiems, besidomintiems istorija. Ji ne tik užpildo žinių spragas apie regioną, kuris dažnai lieka didžiųjų Vakarų ir Rytų imperijų šešėlyje, bet ir parodo, kaip giliai praeities idėjos yra susijusios su dabartimi.
Man asmeniškai ši knyga buvo tarsi spyris tęsti tyrinėjimus ir gilintis į kiekvienos šalies istoriją bei kultūrą atskirai. Ji parodė, kiek daug dar nežinau, ir įkvėpė naujiems atradimams. Jei ieškote knygos, kuri praplėstų akiratį ir priverstų mąstyti, – nuoširdžiai rekomenduoju.